Kartais girdime sakant: ne šventieji puodus lipdo ir šventieji po mūsų žemę nevaikšto. Netiesa. Šventieji ne iš debesų nukrinta. Visi jie šios mūsų žemės takais vaikščiojo, ir dabar daugybė jų tebevaikšto. Dievas ir Jo angelai ir dabar mato daugybę šventųjų čia pat, apie mus, tik mes jų nepastebime. Duonkepiai, statybininkai, mokytojai, gydytojai, ligonių slaugytojos, tarnautojai, troleibusų ir autobusų vairuotojai..., kurie gerbia Dievą, myli žmones, vengia nuodėmių ir savimeilės, nuoširdžiai ir ištikimai atlieka savo profesijos darbus ir šeimos pareigas... Šventumas – tai ne utopinių , didžių ir nerealių darbų atlikimas. Šventumą išreiškia pirmiausia tie maži kasdieniai darbeliai, pagal Dievo valią ir su meile atliekami.
Šventasis mūsų Tėvynės globėjas Kazimieras augo Krokuvoje, karaliaus dvare ir buvo auklėjamas kaip valstybės veikėjas. Jo tėvą Kazimierą jau trylikametį Lietuvos didikai 1440 m. išsirinko didžiuoju kunigaikščiu atskirai nuo Lenkijos, o septyniolikmetis buvo pakviestas tapti ir Lenkijos karaliumi, taip atnaujinant dviejų valstybių personalinę uniją. Kai vyriausias jo sūnus Vladislovas žuvo kare su turkais. visiems buvo aišku, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovo sostas turi tekti antrajam sūnui – Kazimierui. Net mėginta jį keturiolikmetį padaryti Vengrijos karaliumi, tik žygis nepavyko. Nepaisant šios nesėkmės, jis toliau buvo mokomas humanistinių ir karinių mokslų, tėvas jį ir vieneriais metais jaunesnį brolį Joną Olbrachtą dažnai vežiodavosi su savimi po Lenkiją ir Lietuvą, rodydamas, kaip reikia vietoje spręsti valstybinius reikalus.

Nuo 1481 m. jaunasis Kazimieras puikiai laikė valstybės valdymo egzaminą. Tėvui esant Lietuvoje, jis, gyvendamas Radome, išmintingai ir drausmingai valdė Lenkijos karalystę. Sudrausmino lupikaujančius pareigūnus, sutramdė siautėjančius plėšikų būrius, keletui metų į priekį sutvarkė valstybės finansus taip, kad karalystės biudžetas tapo pertekliniu. Buvo labai sunku to pasiekti, žinant didikų apetitą puotoms ir linksmybėms, bet karalaičio kilnus elgesys ir autoritetas laimėjo. Kazimierą mylėjo visa Lenkija, nuo turtingo iki vargšo, tad ir jo potvarkių buvo klausoma.

Paskutinius gyvenimo metus karalaitis praleido Lietuvoje: Vilniuje, Trakuose, Medininkuose, Gardine. Dirbo valstybės kanceliarijoje, buvo atsidėjęs maldai ir gailestingumo darbams. Mėgo lankyti Vilniaus bažnyčias net naktį, melstis Švenčiausiame Sakramente budinčiam Jėzui. Kai rytą dvariškiai puldavo ieškoti dingusio karalaičio, ne kartą rasdavo jį užsnūdusį prie Katedros durų.

Lankydamas vargšus jų lūšnose, užsikrėtė vargšų liga – plaučių džiova. Neišmanantys gydytojai pasiūlė anais laikais populiarią priemonę: priimti parinktą gražią gulovę. Draugai, dvariškiai ir artimieji įkalbinėjo pasigailėti savo jaunystės ir jų vilčių, bet karalaitis griežtai atkirto: Malo mori quam foedari – verčiau man mirti negu susitepti! Tai padrąsinantis skaistumo pavyzdys Lietuvos jaunimui – merginoms ir vaikinams mūsų dienomis, kai nuolat juos dirgina seksuali reklama ir erotikos perkrauti tele ir kino ekranai.

Karalaitis maldingai mirė Gardino pilyje 1484 m. kovo 4 d. ir buvo palaidotas vienoje Vilniaus Katedros koplyčių Atmindami jo pamaldumą, gerumą vargdieniams ir skaistumą, žmonės tuojau pradėjo kalbėti apie kaip apie šventąjį. Jo garsas dar plačiau pasklido, kai 1518 metais, pasirodęs kaip riteris ant balto žirgo, pervedė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pulkus per patvinusią Dauguvą ir padėjo laimėti mūšį prieš daug gausesnę Maskvos kunigaikštystės kariuomenę.

Popiežiaus legatas Zacharijas Fereris 1520 m. apklausė daugybę artimai Kazimierą pažinojusių asmenų ir to žygio dalyvių, parašė pirmąją jo biografiją, kuri buvo išspausdina, ir jau 1521 m. Kazimieras buvo įrašytas į šventųjų sąrašus. Popiežius Klemensas VIII 1602 m. patvirtino šį įrašymą, tada 1604 m. Vilniuje vyko neapsakomai didingos iškilmės šventojo karalaičio garbei. Šv. Kazimieras paskelbtas Lietuvos globėju 1636 m., viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju – 1950 m.

Kai sovietų valdžia 1950 m. uždarė Vilniaus Katedrą, šventojo sarkofagas buvo perkeltas į Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Prie jo įvyko ir svarbiausi Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimai. Tik 1989 metų kovo 3 dieną šventojo Globėjo relikvijos ant klierikų pečių sugrįžo į savo vietą, į gražiąją koplyčią Katedroje.

Šventojo Kazimiero atminimas traukia ir drąsina tikinčiųjų, ypač jaunimo širdis. Po gilios, nuoširdžios maldos, kartasi pačioje Katedroje ar net prie jos durų, patiriame, kaip išsisprendžia svarbūs i smulkūs, atrodę neišrišami dalykai. Nesigėdykime prašyti jo užtarimo Dievui ir Švenč. Motinėlei, kurią jis taip mylėjo, giesmę jos garbe savo ranka išsirašė ir ją į karstą įdėti paprašė. Visa širdimmi tikėkimės būsią išgirsti, nes Šventoji Dvasia įkvepia mūsų prašymus ir juos išpildo.

„Su Jėzum ir Marija“, 2008 m.,
Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapija